Языковая политика

Vėliau kalbėta, kad tas žmogus atėjo iš šiaurės, nuo Virvininkų vartų.
Žingsniavo pėsčias, apkrautą arklį vedėsi už apynasrio. Vėlyvą popietę
virvių sukėjų ir balnių kromeliai jau buvo uždaryti, gatvelė ištuštėjusi. Buvo šilta, o tas žmogus vilkėjo juodą apsiaustą. Nori nenori atkreipsi dėmesį.
Jis sustojo priešais smuklę "Senasis Pragaras", kiek pastovėjo, pasiklausė klegančių balsų.
Smuklė, kaip įprasta tokiu metu, buvo sausakimša.
Nepažįstamasis į "Senąjį Pragarą" neužėjo. Nusivedė arklį toliau. Už
kelių žingsnių buvo kita, mažesnė, smuklė - "Po Lapinu". Ji buvo pustuštė.
Prasta šlovė lydėjo šią smuklę.
Smuklininkas ištraukė galvą iš raugintų agurkų statinės ir nudelbė
atėjūną žvilgsniu. Svetimšalis, vis dar su apsiaustu, nejudėdamas stypsojo
prie pertvaros, tylėjo.
- Ko?
- Alaus, - atsakė nepažįstamasis. Balsas buvo nemalonus.
Smuklininkas nusišluostė rankas į drobelės prikyštę ir prileido molinį
bokalą. Sis buvo įskilęs.
Nepažįstamasis, nors dar nesenas, buvo beveik visiškai pražilęs. Po
apsiaustu vilkėjo nutrintą odinę palaidinę, suvarstomu kaklu ir rankovėmis.
Kai nusimetė apsiaustą, paaiškėjo, kad už nugaros prie diržo jam kabo kalavijas.
Nieko čia keisto, Vizime mažne kiekvienas turėjo ginklą, bet
niekas nesinešiojo kalavijo už nugaros, lyg kokio lanko ar strėlinės.
Nepažįstamasis nesėdo prie stalo, tarp negausių lankytojų, liko stovėti
ties pertvara ir veriamai dėbsojo į smuklininką. Sriūbtelėjo iš bokalo.
- Kambario nakvynei ieškau.
- Nėr, - burbtelėjo smuklininkas, įsmeigęs akis į svečio batus, sudulkėjusius ir purvinus. - "Senajame Pragare" klauskite.
- Cia norėčiau.
- Nėr, - smuklininkas pagaliau atpažino nepažįstamojo akcentą. Rivas.
- Užmokėsiu, - tyliai, lyg neužtikrintai, ištarė svetimšalis.
Štai čia ir prasidėjo ta nemaloni istorija. Raupsuotas ilgšis, kuris rūškanu
 žvilgsniu įsistebeilijo į svetimšalį, vos šiam pasirodžius, atsistojo ir
atžirgliojo prie pertvaros.

Vėliau kalbėta, kad tas žmogus atėjo iš šiaurės, nuo Virvininkų vartų.
Žingsniavo pėsčias, apkrautą arklį vedėsi už apynasrio. Vėlyvą popietę
virvių sukėjų ir balnių kromeliai jau buvo uždaryti, gatvelė ištuštėjusi. Buvo šilta, o tas žmogus vilkėjo juodą apsiaustą. Nori nenori atkreipsi dėmesį.
Jis sustojo priešais smuklę "Senasis Pragaras", kiek pastovėjo, pasiklausė klegančių balsų.
Smuklė, kaip įprasta tokiu metu, buvo sausakimša.
Nepažįstamasis į "Senąjį Pragarą" neužėjo. Nusivedė arklį toliau. Už
kelių žingsnių buvo kita, mažesnė, smuklė - "Po Lapinu". Ji buvo pustuštė.
Prasta šlovė lydėjo šią smuklę.
Smuklininkas ištraukė galvą iš raugintų agurkų statinės ir nudelbė atėjūną žvilgsniu.
Svetimšalis, vis dar su apsiaustu, nejudėdamas stypsojo
prie pertvaros, tylėjo.
- Ko?
- Alaus, - atsakė nepažįstamasis. Balsas buvo nemalonus.
Smuklininkas nusišluostė rankas į drobelės prikyštę ir prileido molinį
bokalą. Sis buvo įskilęs.
Nepažįstamasis, nors dar nesenas, buvo beveik visiškai pražilęs. Po
apsiaustu vilkėjo nutrintą odinę palaidinę, suvarstomu kaklu ir rankovėmis.
Kai nusimetė apsiaustą, paaiškėjo, kad už nugaros prie diržo jam kabo kalavijas.
Nieko čia keisto, Vizime mažne kiekvienas turėjo ginklą, bet
niekas nesinešiojo kalavijo už nugaros, lyg kokio lanko ar strėlinės.
--------------------------------------------------------------------------------------
Nepažįstamasis nesėdo prie stalo, tarp negausių lankytojų, liko stovėti
ties pertvara ir veriamai dėbsojo į smuklininką. Sriūbtelėjo iš bokalo.
- Kambario nakvynei ieškau.
- Nėr, - burbtelėjo smuklininkas, įsmeigęs akis į svečio batus, sudulkėjusius ir purvinus. - "Senajame Pragare" klauskite.
- Cia norėčiau.
- Nėr, - smuklininkas pagaliau atpažino nepažįstamojo akcentą. Rivas.
- Užmokėsiu, - tyliai, lyg neužtikrintai, ištarė svetimšalis.
Štai čia ir prasidėjo ta nemaloni istorija. Raupsuotas ilgšis, kuris rūškanu
žvilgsniu įsistebeilijo į svetimšalį, vos šiam pasirodžius, atsistojo ir
atžirgliojo prie pertvaros.

https://m-by.tsargrad.tv/news/deputat-gd-mironov-soobshhil-o-zhalobah-zhitelej-mariupolja-na-migrantov_992162

ДЕПУТАТ ГД МИРОНОВ СООБЩИЛ О ЖАЛОБАХ ЖИТЕЛЕЙ МАРИУПОЛЯ НА МИГРАНТОВ

https://rg.ru/2024/04/24/sud-zaochno-arestoval-garri-kasparova-i-gennadiia-gudkova.html

Суд заочно арестовал Гарри Каспарова и Геннадия Гудкова

 (все признаны в России иноагентами и внесены в список экстремистов и террористов)

Вы, как русский человек, должны прекрасно понимать, что фраза «Йа вас всэх в жопу выибу!» имеет главным смыслом вовсе не угрозу реального изнасилования.

https://lenta.ru/news/2024/04/23/glava-mchs-chechni-tsakaev-grozilsya-iznasilovat-zaderzhavshih-ego-politseyskih/

Глава МЧС Чечни грозился изнасиловать задержавших его полицейских

Później mówiono, że człowiek ten nadszedł od północy od bramy Powroźniczej. Szedł pieszo, a objuczonego konia prowadził za uzdę. Było późne popołudnie i kramy powroźników i rymarzy były już zamknięte, a uliczka pusta. Było ciepło, a człowiek ten miał na sobie czarny płaszcz narzucony na ramiona. Zwracał uwagę.

Zatrzymał się przed gospodą "Stary Narakort", postał chwilę, posłuchał gwaru głosów. Gospoda, jak zwykle o tej porze, była pełna ludzi.

Nieznajomy nie wszedł do "Starego Narakortu". Pociągnął konia dalej, w dół uliczki. Tam była druga karczma, mniejsza, nazywała się- "Pod Lisem". Tu było pusto. Karczma nie miała najlepszej sławy.

Karczmarz uniósł głowę znad beczki kiszonych ogórków i zmierzył gościa wzrokiem. Obcy, ciągle w płaszczu, stał przed szynkwasem sztywno, nieruchomo, milczał.

— Co podać?

— Piwa — rzekł nieznajomy. Głos miał nieprzyjemny. Karczmarz wytarł ręce o płócienny fartuch i napełnił gliniany kufel. Kufel był wyszczerbiony.

Nieznajomy nie był stary, ale włosy miał prawie zupełnie białe. Pod płaszczem nosił wytarty skórzany kubrak, sznurowany pod szyją i na ramionach. Kiedy ściągnął swój płaszcz, wszyscy zauważyli, że na pasie za plecami miał miecz. Nie było w tym nic dziwnego, w Wyzimie prawie wszyscy chodzili z bronią, ale nikt nie nosił miecza na plecach niby łuku czy kołczana.

и кто вам должен поведать об особенностях именно эквадорского испанского?